rupi

Rūpinimasis tai toli gražu nėra mąstymas, mus dezinformuoja vakarų pasaulyje paplitę ikoniški mąstytojų atvaizdai. Pavyzdžiui, mes dažnai matome parimusio Sokrato skulptūrą, bet juk graikų filosofai apskritai neėmė kūno domėn kalbėdami apie mąstymą. Iš rašytinių šaltinių žinome, kad Sokratas ir jo mokiniai mąstydavo vaikščiodami.

Taikliai ironizuoja japonai, sugretindami Ogiusto Rodeno mąstytojo skulptūrą ir Budą. Jie kelia klausimą, ką objektyvaus gali sumąstyti šis O.Rodeno personažas, kai jo nugaros nervai užspausti. Pažiūrėkit į Budą, sako jie, jo nugara tiesi, kaip styga. Tai, manau, objektyvių minčių sąlyga. Taip tarsi rytiečiai atranda atsakymą, kodėl visa vakarų filosofija persmelkta liūdesio. Kiekvienam veiksmui reikalinga teisinga poza. Violončelininko poza grojant nėra vien tik ergonomika, tai ir garso kokybė.

Mes dažnai savo tiesioginio darbo rezultato, tai yra „garso“, neišgirstame taip greitai, kaip violončelininkas grodamas, gal todėl ir per mažai skiriame dėmesio savo pozai. Šis mano kūrinys „rupi“ kuria situaciją subjektui susirūpinti. Tokioje pozoje rūpintis, tai yra apliūdėti, teisinga. Būtent tai ir daro mūsų susirūpinusio Jėzaus Kristaus ikona, ypatingai paplitusi lietuvių liaudies meistrų skulptūrėlėse. Rūpintojėlio ikonografinio tipo kilmė yra nesusieta su jokia konkrečia evangelijoje aprašoma scena. Drįsčiau jį savo sąmonėje asocijuoti su pagoniškos Lietuvos žiniuoniu, šią pozą naudojančiu pasiekti tam tikrai transo būsenai ir atlikti tarpininko vaidmenį tarp žmonių ir dvasių pasaulio, o ne su krikščionybe, kuri tik retais atvejais įsileido šią figūrėlę į bažnyčią.
Lakoniškas taburetės dizainas buvo tarsi maksimalus atotrūkis nuo folkloro, bet nepaminant identiteto, kuris tiesiogiai veikia mano kūrybą.